Kaip padėti sau nustoti atidėlioti?
Atidėliojimą galima apibūdinti kaip nedarymą mums svarbios veiklos, pakeičiant ją malonia veikla. O kaip atsiranda atidėliojimas ir kodėl tai tampa problema? Visų pirma atsiranda užduotis, kuri mums kelia nemalonias emocijas. Pradedame jausti diskomfortą, kuris sukelia nerimą, pyktį, nuobodulį. Sukilus nemalonioms emocijoms pradedame atidėlioti, tačiau tam turime sugalvoti pasiteisinimą, kodėl to nedarysime. Galimi pasiteisinimai: neturiu laiko, jau laiko yra per mažai šiai užduočiai atlikti, aš geriau viską atlieku kai stresuoju, patiriu įtampą. Sugalvojus pasiteisinimą, pasirenkame ir atidėliojimo veiklą – dažniausiai mums malonios arba lengvesnės veiklos (kompiuteriniai žaidimai, socialiniai tinklai, namų ruošos darbai ir t.t.). Kai jau pasirinkome pasiteisinimą ir veiklą, kuris leistų nedaryti nemalonios užduoties, sulaukiame pasekmių. Pasekmės gali būti pozityvios (man palengvėja) ir negatyvios (laikas eina, darbai kaupiasi…). Pajutus pasirinkimo pasekmes, atsiranda saviplaka – pradedame plakti save už tai, kad neatliekame užduoties – keikiame, kritikuojame.
Svarbu suvokti, kad mes įprantame atidėlioti ir kuo daugiau atidėliojame, gavę nemalonią užduotį, per akimirką pasirenkame malonią veiklą. Atidėliojimas siejamas su valia, o tai reiškia, jog atidėliojimas yra treniruojamas dalykas. Jei su tuo dirbsime, treniruosimės, galime pasiekti pokyčių.
KĄ DARYTI?
- Pradėkite nuo suvokimo, kad aš ATIDĖLIOJU ir pastebėti kas su manimi darosi kai atidėlioju.
- Pagalvoti apie atidėliojimo ištakas – turimus įsitikinimus. Galbūt vaikystėje esame girdėję, jog „tu turi būti LABAI GERAS mokinys“, o suaugus galvoju „aš turiu būti LABAI GERAS darbuotojas“. Taip pat galimi įsitikinimai: aš turiu viską kontroliuoti, aš turiu būti tobulas, negaliu suklysti. Jei aš galvoju, kad turiu būti labai geras ir negaliu suklysti, tai nemalonias užduotis, kurios yra man sudėtingos ir nemalonios, norisi atidėti, išvengti diskomforto, galimos nesekmės ar klaidų.
- Kai jaučiame nerimą, dėl užduoties atlikimo, NEKOVOKIM su juo, o IŠBŪKIM. Įvardinkim, kad mes nerimaujame ir neteiskime savęs už tai.
- Prisiminti ir paklausti savęs: o kaip aš jaučiausi, kai vis dėl to padariau kažkokią užduotį, kurią atidėliojau. Galima sakyti sau: aš ištikrųjų jaučiuosi pavargęs, neturiu tam laiko ir šiai užduočiai atlikti man trūksta informacijos, bet galbūt galiu kažką padaryti jau dabar.
- Stengtis pašalinti veiklas, kurios skatina atidėliojimą. Galima apsunkinti jų priėjimą: uždėti slaptažoždžius mėgstamuose tinklapiuose, blokuoti puslapius, sukurti telefone kodus. Tokiais būdais sulėtiname priėjimą prie malonios veiklos, o tai leidžia sustoti ir savęs paklausti: ką aš darau?
- Pasidaryti tarpinius tikslus (jei turime parašyti straipsnį, tai gal pradžioje galime susikurti failą, kuriame jį rašysime, tuomet pradėti rinkti medžiagą, atsirinkti ją, susikonspektuoti ir tik tuomet pradėti rašyti).
- Padaryti eksperimentą – atlikti užduotį anksčiau laiko ir pažiūrėti kas bus, kaip tuomet jausiuosi.
- Svarbu suteikti prasmę atliekamai užduočiai ir paklausti savęs: o dėl ko aš tą darau? Kam man to reikia?
- Skirkite tik 5 min per dieną užduoties atlikimui.
- Susirašykite, kam ką turite padaryti ir kiek laiko tam skirsite. Kartais atrodo, kad nespėsime arba, kad turime padaryti labai daug. Suskirstymas leidžia nurimti, pamatyti užduoties įgyvendinimą.
- Pasitelkite vaizduotę – nusikelkite į tą momentą, kuomet darbas jau padarytas. Kaip jaučiatės?
Nepamirškime savęs apdovanoti už daromus mažus žingsnelius tikslo link!
Psichologė Vaida Šukienė
